Kartais nuo ekstremalių iššūkių gyvenime bei sporte mus sulaiko psichologiniai barjerai ir nepažabotas išgąstis. Kaip ryžtingai stoti į akistatą su savo baimėmis, dalinasi asmeninio augimo mentorė Asta Ivaškevičiūtė, kasdien padedanti žmonėms geriau pažinti save.
Ekstremalus bėgimas ypač susijęs su narsa išeiti iš savo komforto zonos, peržengti savo galimybių ribas, bet ar tikrai tai kiekvienam paprasta?
A. I.: Nebūtinai tie, kurie drąsūs ekstremaliame sporte, yra drąsūs ir kasdieniame gyvenime. Visi mes turime skirtingas baimes ir skirtingas emocines traumas. Narsus sporte gali būti visiškas bailys santykiuose, jis/ji gali paniškai bijoti užmegzti gilų emocinį ryšį su kitu žmogum, nes tokiam žmogui kūno žaizdos neatrodo tokios baisios, kaip santykiuose galimos patirti emocinės žaizdos.
Bet šis sportas taip pat susijęs ir su baimėmis susimauti, suklysti, nemokėti. Tai irgi labai stiprios baimės, dėl kurių žmonės renkasi saugų ir nekintantį gyvenimą, nebedaro nieko naujo, nes visame kas nauja, yra tikimybė nemokėti, suklysti, apsijuokti. Plius, yra fizinis diskomfortas murkdantis purve, rangantis per padangas ir t.t.
Visgi, jei patiri stresą gyvenime, pailsėti, atsigauti nuo jo labiau padės ne filmai, knygos, o daržo sukasimas, garšvų nuravėjimas, kitaip tariant, fizinė veikla. Tad murkdymasis „Alfa Run“ purvynuose gali turėti ir terapinį poveikį. Ypač tiems, kurie kasdienoje išgyvena bejėgiškumo jausmą, jaučiasi įstrigę situacijoje, kurios negali pakeisti. Kiekvienas įveiktas metras trasoje gali grąžinti jausmą „aš galiu“, o tai – labai svarbu, tvarkantis su kasdienio gyvenimo iššūkiais.
Dar vienas šalutinis terapinis bėgimo poveikis yra jausmas „padariau, pasiekiau, įveikiau, nugalėjau“, kuris yra taip pat labai svarbus sveikai psichikai, atsparumui stresui. Atsakyti į 100 el. laiškų neduoda tokio pasitenkinimo, užbaigimo jausmo, neįgalina taip, kaip šuolis nuo pakylos žemyn „Alfa Run‘e“.
Nuo ko reikėtų pradėti ruoštis ekstremaliems iššūkiams?
A. I.: Nuo suvokimo „kam man to reikia?“. Tiek mūsų kūnas, tiek psichika sukurta išgyvenimo instinkto pagrindu. Išgyventi, nemirti yra pats svarbiausias dalykas fiziniam kūnui, o psichikai pats svarbiausias dalykas yra apsisaugoti vengiant visko, kas sąmoningai arba pasąmoningai atrodo pavojinga. Dėl to visi mes turime pačių įvairiausių baimių. Sveikam žmogui bijoti yra normalu. Žmogui normaliau išsigąsti nei būti drąsiu, nes drąsa yra ėjimas prieš savo prigimtį, ėjimas į pavojų, į tai, kas atrodo nesaugu, o tai prieštarauja instinktyviam siekiui išgyventi.
Mes esame drąsūs tiek, kiek tikime, kad patekę į nepažįstamą, naują, netikėtą situaciją, sugebėsime ją sukontroliuoti, esame drąsūs tiek, kiek nepažįstamose situacijose jaučiamės saugūs.
Ekstremalūs iššūkiai tai yra situacijos, kurios ekstremaliai peržengia kasdienio gyvenimo normas, čia nežinai kaip viskas bus, nežinai ar pavyks viską sukontroliuoti, nežinai ar tai bus tau saugu. Žmogus, kuris bijo pakeisti šukuoseną ir dvidešimt metų vaikšto su vienu ir tuo pačiu kirpimu, greičiausiai nesirinks ekstremalaus sporto kaip ir bet kokių kitų ekstremalių pokyčių gyvenime. Iš čia ir atsakymas – kaip pasiruošti ekstremaliems iššūkiams gyvenime bei sporte, – pradėti daryti mažus pokyčius ir mokyti savo psichiką naujo suvokimo apie tai, kad pokyčiai gali būti saugūs.
Kokie metodai gali padėti įveikti mus ribojančius įsitikinimus bei baimes?
A. I.: Metodų yra daug, bet tai, ką kiekvienas gali padaryti, net tas, kuris save laiko drąsiu, tai nuolat ryžtis nedideliems pokyčiams rutinoje, daryti įvairius dalykus, kurių nemoki, kur yra tikimybė susimauti, apsijuokti, nežinoti, nemokėti, suklysti. Pvz., mokytis japonų kalbos, užsirašyti į piešimo pamokas, pakeisti šukuoseną,.. Tai galbūt atrodo nereikšmingos smulkmenos, bet ilgalaikėje perspektyvoje ir daromos nuosekliai kasdien, jos treniruoja psichiką mažiau bijoti nežinomybės, daro protą lankstesniu, o tai suteikia galimybę pamatyti galimybes ten, kur anksčiau jų nesimatė, rasti netikėtus sprendimus.
Kitas patarimas yra daryti tai, kas baisu. Na, protingai, aišku. Pvz., aš bijojau šalčio, šalto vandens, todėl užsirašiau į Wim Hof seminarą ir visą žiemą reguliariai maudžiausi eketėje. Kai padarai tai, kas atrodė baisu, pamatai, kad ne taip jau baisu ir buvo, nieko blogo nenutiko, o šis patyrimas atveria baimės kalėjimo duris šiek tiek plačiau ir palaipsniui imi vis mažiau pasitikėti savo baimėmis.
Esate minėjusi, kad „apsaugodami save nuo pralaimėjimų, apsaugome save ir nuo laimėjimų“. Kaip mes tai padarome?
A. I.: Plėtra galima tik ten, kur yra nauja teritorija, o kur yra nauja teritorija, visada yra nežinomybė ir nesėkmės rizika. Kiekvienas žmogus yra sėkmingas tiek, kiek sutinka patirti nesėkmę, nes būtent drąsa patirti nesėkmę ir leidžia eiti į viską, kas nežinoma, nepatirta, kur yra rizika suklysti, nemokėti, apsijuokti, prarasti, susižeisti emociškai, fiziškai ar finansiškai. Sėkmingi, daug pasiekę žmonės yra ne tie, kurie niekada gyvenime nepatyrė nesėkmių, o tie, kurių nesėkmės nesustabdė. Turbūt jei paskaičiuotume nesėkmių skaičių pas tuos, kuriuos laikome sėkmingais, pamatytume, kad jie jų patyrė gerokai daugiau už „nesėkmingus“. Painiai skamba, tačiau taip yra – sėkmingi yra tie, kurie patyrė daugiau nesėkmių už nesėkminguosius.
Tu gali gyvenime pasiekti tik tiek, kiek sutinki gauti „ne“. Tavo sėkmės limitas priklauso nuo to, kurį turi „ne“ limitą. Jei tavo limitas yra tik trys „ne“, tuomet visą gyvenimą liksi vidutinybė. Jei tavo limitas yra 100 „ne“, turi šansą kažko pasiekti. Tai kiekvienas gali savęs paklausti – po kelinto „ne“ sustoji? O ką kalbėti apie žmones, kuriems užtenka vien tik tikimybės gauti „ne“ ir jie jau atsisako, jau nebedaro nieko.
Kaip jums pačiai sekėsi ekstremaliame bėgime „Alfa Run“? Šiais metais sugrįšite į trasą?
A. I.: Aš dalyvavau prieš du metus ir šiemet vėl dalyvausiu. Pirmą kartą dalyvavau, nes pakvietė labai artimas, brangus bičiulis Ričards Kvedaravičius. 10 km trasą įveikėm kartu su juo ir jo žmona Neringa, bet nesivaržėm, nesiplėšėm, įveikėm ramiai, savu tempu, su pasimėgavimu. Trasoje visi buvo labai draugiški ir, nors oras tą dieną buvo ne ypač smagus, visą laiką lynojo, bet tądien užgimė mano meilė OCR sportui. Pati negalėjau patikėti, kad jaučiausi tikrai labai laiminga murkdydamasi „Alfa Run“ purvynuose, juk nesu ta, kuriai šaltas vanduo kelia pasitenkinimą. Prie viso tuometinio emocinio gerumo prisidėjo ir tai, kad tuo metu buvau puikios fizinės formos, geriausio fizinio pasirengimo, kokį tik esu turėjusi per visą gyvenimą.
Po „Alfa Run“ pradėjau treniruotis tolimesnėms OCR varžyboms, deja, netrukus labai stipriai susirgau ir ilgą laiką negalėjau pilnu tempu grįžti į ankstesnį sportinį režimą. Šiemet vėl dalyvausiu, turiu bilietą į 10 km trasą. Bėgsim kartu su drauge, kuri dar niekada nėra dalyvavusi šiame renginyje. Labai noriu ir vėl ne varžytis, o džiaugtis tuo, kad esu gyva, kad galiu judėti, turiu rankas ir kojas. Šiuo metu man yra didesnis iššūkis ne tiek pati ekstremalaus bėgimo trasa, o sugrįžimas į ankstesnę save, kuri mėgavosi trasos įveikimu.
