Mielas Narsuoli, prasidedant pavasariui kviečiame prisiminti, kad dažnai tikrasis mūsų tikslas ne pergalė, o pati kelionė link jos. Kartais, siekdami tikslo, savo širdyse ir sielose patiriame esminius pokyčius, kurie mus gerokai sustiprina. Nėra geresnio meto nei dabar ryžtis žengti nauju taku. Galbūt pradėsi ruoštis ekstremaliam bėgimui ir sportuoti? O gal turi kitų svarbių užmojų?
Įkvepiančiomis mintimis apie vidinį virsmą, drąsą bei svarbius gyvenimo pasirinkimus pasidalino „Alfa Run“ techninių darbų vadovas Rytis Kavaliauskas. Savo kailiu patyręs, ką reiškia įkristi į kvaišalų liūną, tačiau išdrįsęs žengti svarbų žingsnį ir ieškoti pagalbos „Alfa centre“, šiandien Rytis ne tik gyvena blaiviai, bet ir jau 6-us metus padeda organizuoti renginį.
Pokyčiai mūsų gyvenime neišvengiami, tačiau į juos dažnai žvelgiame su baime. Kodėl mes bijome pokyčių? Kaip įveikti baimę?
R. K.: Na, iš tikrųjų, judėti, turiu galvoje visomis prasmėmis nestovėti vietoje, yra būtina, kitaip pasmerktum save lėtai visokeriopai degradacijai. Dažnai susiduriame su situacijomis, kada mes bijome. Bijome prarasti tai, ko laikomės įsikibę: nemėgstamo darbo, toksiškos aplinkos, žalingų įpročių, tapusių tradicijomis, ir pan., kurie tarsi „pakankami“, „pakenčiami“, o dar labiau save įtikinę, tai net sakome, kad „man visai neblogai einasi“.
Daryti tai, kas įprasta, paprastai mums atrodo saugiau, bet problema, kad likę tokiose sąlygose mes degraduojame, nepasistumiame, neaugame ir liekame nepasiekę tikrojo savo potencialo. Kad taip nenutiktų – būtina daryti žingsnius, o tam reikalinga motyvacija. Dažnas kuris jaučia, mato ir pripažįsta, jog atsidūrė aklavietėje, susiduria su baime ir tai – normalu. Baimė suveikia kaip stimuliatorius ryžtui arba stabdis – čia jau mūsų pasirinkimas. Yra liaudyje patarlė – „akys bijo, rankos daro“.
Problemos pripažinimas jau yra pirmas žingsnis į pokytį! Tereikia užduoti sau klausimus – koks mano gyvenimas, kodėl jis manęs netenkina, prisiminti tikruosius savo norus bei svajones, apsidairyti aplinkui, pamatyti kiek daug žmonių gali tau ištiesti pagalbos ranką.
Pirmas žingsnis žengtas, pradedame keliauti pokyčių keliu (pradedame sportuoti, pradedame naują veiklą, ryžtamės kardinaliai apversti gyvenimą ir kreipiamės pagalbos,..), su kokiais barjerais susiduriame?
R. K.: Kaip ir minėjau, pirmiausia privalu sau pripažinti, jog turiu problemą, neneigti – tai stipri, būtina pradžia. Sekantis veiksmas – prisiversti žengti antrą žingsnį, t.y. įtikinti save, kad tu gali, kad viltis turi grįžti į tavo gyvenimą. Tai nėra paprasta. Norint įveikti kliūtis, barjerus savo galvoje ir gyvenime, dažnai mums reikia aplinkinių, o kartais – ir specialistų pagalbos, priklauso nuo to, kokią problemą sprendžiame.
Pateiksiu pavyzdį iš savo patirties: buvau iki ausų paskendęs priklausomybių liūne, gyvenimas ritosi į bedugnę, kiekviena diena galėjo būti paskutinė. Jėgų kažką keisti buvo nulis, atrodė išbandžiau visus įmanomus variantus „nusimesti akmenį“. Šiandien suprantu, tai ir buvo neįmanoma, nes neturėjau supratimo, kaip tai padaryti. Sukausi tokių pačių kaip aš aplinkoje, patarimų klausiausi iš tokių kaip aš. Galimybių jokių. Man pavyko, bet tik su pagalba, o tai – nėra lengva, bet teisinga ir verta. Lipdyti save iš naujo yra nepatogus ir gana skausmingas kelias. Kartais staugt norėjosi, kol supratau tam tikrus dalykus, bet tik taip daugelyje sričių man pavyko pasiekti išsilaisvinimą. Šiandien gyvenu ir dėkoju „Alfa centrui“, nes, mano atveju, tik jų pagalbos dėka pokytis tapo įmanomas.
Kiekvienam atrodo, kad jo problema yra didžiausia, sunkiausia ir skaudžiausia, – taip mes gailimės savęs ir baudžiame laikydami duris užvertas pokyčiams. Žmonės, tapę neįgaliais ar patyrę dideles netektis, atsitiesia ir daro tokius dalykus, kuriais net nepatikėtum. Tarkim, pačiame pirmame mūsų organizuotame renginyje trasą ryžosi įveikti dalyvis neįgaliojo vežimėlyje. Sakytum, beprotybė, bet jis tai padarė, įveikė kartu su draugų pagalba! Čia yra pergalė. Kai dedi pirmą žingsnį, dažnai aplinkybės tau padeda!
Nuo ko pradėti ugdyti naujus įpročius?
R. K.: Dažniausiai mes susivokiame pajutę pasekmes, kai gyvenimas tampa nepakeliamas, kai patys sau nepatinkame ir tampame našta. Kai kankina nuolatinis nerimas, stresas, kaltės ir nepilnavertiškumo jausmas. Ir vėlgi, sprendimo būdai priklauso nuo problemos sudėtingumo. Norint naujos pradžios, vienam užtenka tiesiog atsipeikėti, kitam – reikia draugo padrąsinimo pokyčiui, o trečiam gali tekti atsigręžti toli į praeitį ir ieškoti problemos ištakų. Gera žinia, kad norint ir tikint – pavyksta, kartais ne iš karto, bet pavyksta.
Prisimenu vieną merginą, „Alfa Run“ bėgimo metu bandžiusią įveikti Miunhauzeno kliūtį – ji ilgai stovėjo susiėmusi už galvos, drebėjo, bet matėsi, kad nori. Žingsniavo tai į priekį, tai atgal. Už kliūtį atsakingas savanoris ilgai drąsino. Tuo tarpu keli augaloti vyrukai pasidavė baimei, o ji liko kovoti. Sunku pasakyti, kas dėjosi jos galvoje, bet ji ryžosi! Būtumėt matę jos laimės pilnas akis, peržengus savo baimę!
Dažnai kalbame vien apie sėkmės istorijas – tai, kaip pasiekėme pergalę, tačiau kiek iš tikrųjų svarbi triumfo akimirka?
R. K.: Girdėjau posakį, kad „su amžiumi ateina išmintis, bet kartais amžius ateina vienas“ 🙂 Ir juokinga ir liūdna, bet tokia tiesa. Žmonės mėgsta komfortą (kas jo nemėgsta?), tačiau nejudrumas, pasyvumas daro mus tinginiais, mes apleidžiame save, nekeliame sau klausimų, neanalizuojame situacijų, užsibūname sau įprastoje rutinoje, nesikeliame tikslų, nustojame svajoti, tai kokia kalba gali būti apie kažkokį kasdienį triumfą? Sėkmės istorijos – ne tokios dažnos, kaip norėtųsi. Ne visad besąlygiškas tikėjimas ir pagalba žmogui nutiesia naujus kelius. Esminis sprendimas visada nutinka vienumoje – jo paties viduje. Turbūt todėl tas sėkmingas istorijas taip ir branginam, kaip dar vieną gyvenimo loterijoje iškovotą gyvybę.
